Neieškok... Neateik... Neminėk...
Nesakyk, kad esi vien tik tu...
Pakabinsiu ant metų vinies
Paltą, siūtą bemiegių naktų.
 
Apsivilksiu juodais marškiniais,
Sagos bus iš ryškiausių žvaigždžių –
Tik todėl, kad pamiršęs seniai
Netgi aidą aš žodžio „Liūdžiu“.
 
Nekartos jo gatvelė tuščia
Ir belapiai klevai nekartos –
Tavo veidas ištirps lyg delčia,
Mano mintys nuplauks lyg vanduo.
 
Jei sudegintais mūsų laiškais
Dar pasnigs ant ledinio vandens –
Vienmarškinis nueisiu pakeist
Upės kryptį. Ir bėgs jinai ten,
 
Kur nė snaigė nekris pelenų,
Kur tyla – kaip granito akmuo.
Ne tavy jau dabar gyvenu,
Tad, kas liko, prašau, atiduok,
 
Kad iškalčiau tame akmeny,
Kitą veidą, kitus jau žodžius,
Kurie taps man šįsyk amžini...
.............................................................
 
Neateik... Nesakyk... Negirdžiu.
 
2018 m. sausio 2 d.