Santrauka:
Savų mačiutį mes vadindavam Mamute
Raižyta verpste, liną kadelis,
dūzgia mamutes ratelis.
Sukasi siūlas. Pasaulį apverptų, –
darbui demesys didžiulis.
Dūzgia ratelis, mažėja kadelis.
Sugrubį runkas mani vis glosta.
Mamute – man gerumą uostas.
Jau pilnas kuparas,
katras dugni ašaras.
Viršuj rainuoti undarokai sudėti
ir abrūsas, likįs na visų,
kitus išdalinai, narėdama džiaugsmų pasėte.
E vis sukas ir sukas ratelis...
Verpste didėja, kyla...
Pa darbą – runkaj ražančius,
šnabždama malda netyla...
Ale, gimta žemela grait pašauke namolia,
suteikdama man sielvartų gilų, –
nutilde širdelį, padare nebylių...
Mirusių dienoj tam sielvartą uosti
žvakelas lepsnelai meginu guostis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-01-07 16:01:35
jaudinančios eilutės....kaip gera būti tokia brangia savųjų prisiminimuose...
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2018-01-06 22:00:13
Grožias ailes Mamutei, sugrąžinusios mani tolimon vaikystėn. Tik aš Mamuti vadinu sova tetulu. Ana mon buva kaip untra Moma.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-06 19:51:19
jaudinančios eilės...labai labai
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-01-06 14:22:28
Labai patiko... mylimai mamutei...jautru
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-01-06 13:26:38
Gražiai pakylėta mamutė, verpstė, ratelis, linų kuodelis, kuparas, įprasmintas gerumas, darbas, tikėjimas, mirusių atminimas...