Raižyta verpste, liną kadelis,
dūzgia mamutes ratelis.
Sukasi siūlas. Pasaulį apverptų, –
darbui demesys didžiulis.

Dūzgia ratelis, mažėja kadelis.
Sugrubį runkas mani vis glosta.
Mamute – man gerumą uostas.

Jau pilnas kuparas,
katras dugni ašaras.
Viršuj rainuoti undarokai sudėti
ir abrūsas, likįs na visų,
kitus išdalinai, narėdama džiaugsmų pasėte. 
E vis sukas ir sukas ratelis...
Verpste didėja, kyla...
Pa darbą – runkaj ražančius,
šnabždama malda netyla...

Ale, gimta žemela grait pašauke namolia,
suteikdama man sielvartų gilų, –
nutilde širdelį, padare nebylių...

Mirusių dienoj tam sielvartą uosti
žvakelas lepsnelai meginu guostis.