Išliksiu būti savo žodyje
Ir savo tiesoje.
Ruduo įsėtas,
Net gražiausius žiedus skina.
Man gal mažiau rūpėjo,
Ar buvau aš mylimas, ar ne.
Man buvo gera, kad esu šalia.

Lytėdavau tave sapnais
Ir ilgesiu liūdnu,
Jei kelyje išėjus, jei toli...
Lytėdavau švente, žvaigžde,
Net sienomis aptemdytų namų...

Už jų beribėje pasaulio ertmėje
Čiulbėjo paukščiai
Ir žydėjo gėlės,
Ir man regėjosi,
Kad priežastis
Ir vėlgi –Tu.

Aš nežinau, kaip ten,
                už mano žodžių,
Kur sukurti vaizdai ne mano dvasios –
Aš čia tik savąjį pasaulį rodau...
Paglostau akimis apniukusį šalnom
Jau seną sodą
Kartu su šypsena jo –
                                   Tavimi...