Ir vėl sapne baltom pusnim brendu į tavo vienišumo sodą...
Neatsiklaususi aš pirštais virpančiais liečiu užsnūdusius medžius,
Švelniai prisiglaudžiu, jaučiu randuotą, vis dar gyjančią jų odą,
Regiu nuriedančią skausmingą ašarą, palaukiu, kol pati nudžius...
Akis užmerkus kitąnakt, pakvimpa tavo sodas man pavasariu...
Pražysta medžiai kerinčiai svaiginančiais baltais baltais žiedais,
Ištroškusi imu žiedų taures, iš jaudulio burnos nepraveriu,
Jaučiuos tarsi maža, gležna ir nedrąsi mergaitė, kaip kadais...
Gelmė
2018-01-04 09:49:51
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2018-01-05 14:42:02
Labai gražiai žodžiais nupieštas paveikslas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-01-05 13:04:00
Nuostabus žydintis sodas. Tegul visada Jums žydi ne tik sapne.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-01-05 12:18:41
Gerai. Labai gerai.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-01-04 14:51:46
Puikios eilės... Sėkmės...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-01-04 11:25:37
Gražūs sapnai, tokius tik sapnuot ir sapnuot...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-04 10:26:04
Be galo žavingos eilės,ąčiū.