Ir vėl sapne baltom pusnim brendu į tavo vienišumo sodą...
Neatsiklaususi aš pirštais virpančiais liečiu užsnūdusius medžius,
Švelniai prisiglaudžiu, jaučiu randuotą, vis dar gyjančią jų odą,
Regiu nuriedančią skausmingą ašarą, palaukiu, kol pati nudžius...

Akis užmerkus kitąnakt, pakvimpa tavo sodas man pavasariu...
Pražysta medžiai kerinčiai svaiginančiais baltais baltais žiedais,
Ištroškusi imu žiedų taures, iš jaudulio burnos nepraveriu,
Jaučiuos tarsi maža, gležna ir nedrąsi mergaitė, kaip kadais...