Lijome šviesmečiais iš kosmoso
​paskui kometų uodegas
nuodėguliais paklydėliais,
įsispraudė duobutės skruostuose.
Srauni nešanti pirmyn atšvaitų brydė.

Braškantys kaulai, trekšteli medžių raizgalynė;
salsvas ilgesys iš kamienų ištryško:
oda balta kaip mėnulio žvynas,
kaip išsibarsčiusios sielos vyšnios.

Paširdžiuose sprogstanti saulė,
nutirpo neptūno sniegas kirpčiukuose –
palietėm žemę suaugėliais,
pametę pašvaisčių stebuklą.