Iš kosmoso
Lijome šviesmečiais iš kosmoso
paskui kometų uodegas
nuodėguliais paklydėliais,
įsispraudė duobutės skruostuose.
Srauni nešanti pirmyn atšvaitų brydė.
Braškantys kaulai, trekšteli medžių raizgalynė;
salsvas ilgesys iš kamienų ištryško:
oda balta kaip mėnulio žvynas,
kaip išsibarsčiusios sielos vyšnios.
Paširdžiuose sprogstanti saulė,
nutirpo neptūno sniegas kirpčiukuose –
palietėm žemę suaugėliais,
pametę pašvaisčių stebuklą.