Kažkur tarp Krokuvos ir Lietuvos
yra mano Miestas,
pilnas lietaus ir vėjo.
Virš jo pilkų namų tik ką
pagelto Mėnulio skruostas,
o lūpos kelis žodžius pakuždėjo.
Juos išgirdus laiminga šlavėja
pritariant lietui šluoja gatvę
ir kuria miesto muziką.
O aš apsimetęs muzikantu
ir mimu
veju šalin nebylią vienatvę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-12-30 15:45:21
Mano suprantimu ir jutimu, nėra vienos minties. T. y. mintis šakojasi į kelias.
Vaizdelis kaip vaizdelis. Tad komentaras – apie idėją.
Per simboliką (Kažkur, abstraktus Miestas, besikeičiantis panaktinis Mėnulis) skleidžiasi nuotaika. Šviesyn, į teigiamą pusę.
Tarpušventis sustiprina mintį ir apie saulėgrįžą.
Tik štai apsimetęs tada neįsipaišo, bet iš to seka, kad galbūt apsimesti – tai valingas nusiteikimas (arba nevalingas noras), bandymas susistyguoti, nes šiaipgi ta (egzistencinė) vienatvė pilna lietaus ir vėjo. Tamsiai pilka. O šventės – kažkokių praskaidrėjimų (ar ribinių būsenų) simboliai. Kaip ir šluojančios kasdienybę, keičiančios melodiją, ritmą šlavėjos figūra.
Būvis švytuoklėje, seno ir naujo kaita.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-30 09:48:34
Na, mimika tavo visada man patiko. Neišskiriu ir šitų eilių. Linkiu kitais metais jos neprarasti, o tik dar labiau išlavinti :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-30 08:53:20
Originaliai nutapytas vaizdelis tarp švenčių.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-29 21:29:37
toks tinkamas eilius tarpušvenčiui...