Nenumaldomai skriejam į žvaigždę vakarę,
Į būties nebuvimą, į šaltus sapnus,
Į pakrantę, į krantą gal antro gimimo,
gal gyvenimo kito, kur šalta nebus.
Nesustabdomai laikas dienas pradangina,
Vis išlydim į kelią senuosius metus.
Su savim jie išsineša mūsų laukimą,
Mūsų džiaugsmą ir ašaras, laimės krislus.
Ir akimirkos trapios lyg smiltys subyra,
kas praėjo, to niekad nebus. Vis einu ir einu į
Pavasarį žalią ir į vasaras, pilnas žiedų.
Vis einu ir einu į rudens lapų ugnį nemarią.
Ji taip šildo, net daros šviesu. Ir į žiemą lyg
Nuotakos rūbu, ledo tiltais su saule šalta.
Kelias tolimas veda ir veda į žvaigždę vakarę,
Į pakrantę, gal krantą, kur sapnas užtruks...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-28 16:06:07
Gražios ir prasmingos eilės...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-12-28 08:19:17
puikiai nupieštas metų ratas...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-27 16:06:24
Turtingos savo mintimis eilės...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-12-27 15:41:33
Prasmingas pamintijimas išlydint senuosius...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-12-27 13:37:00
Gražu... Laikas galingai neša mus visus...