Nenumaldomai skriejam į žvaigždę vakarę,
Į būties nebuvimą, į šaltus sapnus,
Į pakrantę, į krantą gal antro gimimo,
gal gyvenimo kito, kur šalta nebus.
Nesustabdomai laikas dienas pradangina,
Vis išlydim į kelią  senuosius metus.
Su savim jie išsineša mūsų laukimą,
Mūsų džiaugsmą ir ašaras, laimės krislus.
Ir akimirkos trapios lyg smiltys subyra,
kas praėjo, to niekad nebus. Vis einu ir einu į
Pavasarį žalią ir į vasaras, pilnas žiedų.
Vis einu ir einu į rudens lapų ugnį nemarią.
Ji taip šildo, net daros šviesu. Ir į žiemą lyg 
Nuotakos rūbu, ledo tiltais su saule šalta.
Kelias tolimas veda ir veda į žvaigždę vakarę,
Į pakrantę, gal krantą, kur sapnas užtruks...