Norėčiau būti mažas varvekliukas,
prie tavo lango suskambėjęs,
ir permatomu delnu pasibelsčiau į stiklą:
– Labas rytas!
Pamojuočiau krikštolo delniukais
ir tilindžiuoti nepaliaučiau,
kai prisiliečia vėjas.
Taip viskas paprasta ir tikra.
– Labas rytas!
      Bet jau dienos vartai tyliai užverti,
      Prie lovų rymo žingsniai nuauti.
      – Labos nakties!
     Jau užrakinom ir duris,
     o iki ryto dar toli toli...
     Ilga žiemos  naktis.
     Negęsta mėnuo – Žemės švyturys.
     Linguos ant sienų ir langų
     šešėlių lengvos dvasios.
     – Labos nakties!
     Tegu sapnai mūsų nerimą nešas,
     Linkėdami metų laimingų.