Nusispjauti man ant kalbininkų siūlomų variantų. Tiesą sakant, tada man buvo nusispjauti ant visko. Rozetė nugalėjo. O aš nebeturėjau ko prarasti, nei ko laimėti. Vaivorykštės paslaptis pranyko nežinomybėje, o Rozetė nestokojo naujų sumanymų ir užduočių. Tai apsaugoti Šri Lankos gyventojus nuo eilinio cunamio, tai atrasti kelis naujus cheminius elementus... Ilgainiui tokios užduotys visam Rozetės klubui virto kasdienybe. Tik ne man. Kiekviena diena slinko kankinančiai lėtai, o naudos iš to buvo tik tiek, kad jomis aš tiesiog užkamšydavau savo spragas. Gyvenimo spragas.
Viena klaida praeityje ir viskas išsitaško kaip bangos, besidaužančios į akmenis... Laikas, tiesa, nuplauna sielvartą, užgniaužia ir numarina pyktį, užtraukia žaizdas. Ir kas ir kaip žmonės besistengtų sakyti, kad randai jų sielose amžini, laikui bėgant jų vis tiek nelieka. Tačiau mano gyvenimas susiklostė kitaip...
Kaip jau supratote iš pirmosios kūrinio dalies, netekau savo mylimosios. Kaip paaiškėjo vėliau, jai niekada nepatikau. Bet koks, galų gale, skirtumas? Niekada nesakiau, kad man gyvenimas yra juodas. Tačiau mielu noru pasakyčiau, kad jis – beprasmiškas. O kai nebetiki visiškai niekuo, pradedi matyti stebuklus. Tiksliau stebuklai tampa paprasčiausia realybe. Panašiai man atsistiko ir su Rozete, kuri, kaip kokia išmintinga senutė prakalbino mane ir užkabino mano nelemtą sielą. Gerai, juokitės ir šaipykitės. Lai tai jums būna juokinga, kol dar jauni ir pasitikintys savimi. Kol dar gebate įvertinti gyvenimą ir ką nors pamilti. Nors tik seni dažnai stengiasi puoštis, dažytis plaukus. Stengiasi sugrįžti į praeitį, vėl tapti jaunais. Deja mirtis neskirsto, todėl koks skirtumas? O dabar tik pokšt, ir tame gyvenimo intervale mane prašnekino Rozetė... Ir ne šiaip, bet dar ir užduotį davė, klubą sukurti liepė... O koks gi tas klubas? Kažkokie ilgaplaukiai studentai. O gal amžini studentai? Lengvabūdiški ir tokie, kurie niekada neužduoda kvailų klausimų, o tiesiog gyvena. Todėl argi dabar nuostabu? Argi yra dėl ko stebėtis? Keliavom po pasaulį vaivorykšte, kalbėjomės su cunamiu, kaip su geru draugu, o žvaigždes į dangų mėtėm, kaip akmenis į jūrą. Na ir kas? Kai man jau tas pats, kai visiškai nebėra ko prarasti... Koks gi skirtumas? Parodyti mirčiai dantis, iškišt liežuvį, pasiust ją kur nors po galais. O paskui nusispjauti ant visų stebuklų ir ant to, kas neįmanoma. Sulaužyti tiek amžių formuotus stereotipus ir mistiką priimti kaip paprasčiausius, kasdienius reiškinius. Kitais žodžiais tapti nenugalimu. Nepranokstamu. Bet irgi... Spardyti užpakalius blogiausiems pasaulyje žmonėms įdomu tik pirmus trejus metus. Vėliau atsibosta, pasidaro tiesiog n-u-o-b-o-d-u...
Taigi ir toliau, nežinodamas kodėl, vykdžiau Rozetės įsakymus. Kartu visuomet imdavau ir visą klubą, o jie, savo ruožtu, alaus ir gitaras. Birbindavome lietui lyjant, o iškart po jo – bėgte iki artimiausios vaivorykštės ir akimirksniu atstumas iki tikslo sumažėdavo. Kam tas sumautas transportas? Kam teršti? Prancūzai va “parkourą” sugalvojo, o mes tiesiog naudojomės motinos gamtos paslaugomis. Jei vaivorykštė perkelia, kodėl gi ne? Vienu žodžiu gavome užduotį. Žinote ugnikalnį, kuris Pompėją sugriovė? Taip, Vezuvijus. O Sicilijoje Etna. Tai va. Abu išsiveržė vienu metu. Mes, aišku, nukakome į įvykio vietą ir pasidalinome ir dvi grupeles. Na tokiso ir grupelės: aš vienoje, o visi likusieji – kitoje. Aš ėmiausi Vezuvijaus, o likę – Etnos. Ką gi. Pamačiau aš tą Vezuvijų iš arti. Pamačiau kaip lava veržiasi į išorę, kaip ieško bet kokio menkiausio plyšio, pro kurį galėtų prasiveržti... kaip lavos srautai teka ugnikalniu, viska užlieja, degina, naikina. Staiga kažkoks jausmas į širdį sugrįžo, palietė sielą. Mes panašūs. Jis ir aš. Kadaise didžiulis Pompėjos miestas buvo visiškai sunaikintas. Kaip ir mano vidinis pasaulis. Sunaikintas lavos, kurią pagimdė mano klaidos. Susmukęs, pavargęs ir visiškai išsikraustęs iš proto... Rozetė, vaivorykštės, rusiška ruletė, klounas... O jei viskas mano vaizduotės tvarinys? Nėra jokių studėntų, jokių gitarų, jokio alaus... O ta Rozetė tik mano vidinis balsas? Ir visas klubas iš vieno žmogaus? Kur pradžia ir kur pabaiga... Ir jei nėra jokios lavos, o ugnikalniai stovi kaip stovėję... Kaip toli aš jau nuėjau? Kas dar laukia manęs?
Meilė be atsako, žmonių nesupratingumas, savo nuomonės piršimas kiekvienam pasitaikiusiam... Ko gero privedė prie beprotystės. Man pasimaišė. Visiškai. Nuvažiavo stogas ir niekada nebesugrįš. O staiga prieš akis tunelis. Viena siena balta, o kita – juoda. O tunelio gale – milžiniškas lavos srautas. Artėja ir kliūna už akmenų, už kažkokių griuvėsių... Apsigręžiu, o ten – Pasaulis. Pasaulis, kuriame tūkstančiai Margaritų ir tūkstančiai vaikinų, kuriems visos jos patinka. Milijonai įsimylėjelių ir dar daugiau tų, kurie laimingi kartu. Vėl atsisuku į lavą. Aš – niekas. Jau niekas manęs nebepasiges. Mano išminties vis tiek neikam nereikia... Nusivažiavusi visuomenė jau niekada nesupras, kas iš tikrųjų yra kultūra. Ir nė nebandysiu jiems išaiškinti. Cigarečių dūmai ir greitas maistas; beprasmės technologijos ir ginklai. Viskas kaip mazutas apsems pasaulį. O pasaulis nespės visko sugerti ir išsigelbėti nepavyks niekam. Lava pradėjo tekėti lėčiau, o po kiek laiko ją kelioms akimirkos sustabdė kažkokia siena, su vidutinio dydžio skyle. O kas jei aš užkiščiau dabar tą skylę savo mėsa? Užkirsčiau kelią savo begaliniam sielvartui ir žinių, teisybės troškimui. Pasileidau ristele sienos link. Dar kartą atsigręžiau atgal, pamačiau paskutinį kartą tolstantį pasaulį, užgniaužiau giliai savyje laimingus žmonių veidus, kurie netruks taps dar laimingesni ir iš visų jėgų pradėjau bėgti link besiveržiančios lavos. Beveik pasiekęs sieną šokau ir priekį, išskėčiau rankas ir sulindau visas į skylę sienoje, leisdamas lavos srautui praryti mane visa. Gertis į tirpstantį kūną, degintį jį ir naikinti, kartu su viskuo, kad kažkada buvo sukaupta jame. Prisiminimai, žinios, mintys ir blankus Margaritos atvaizdas pradėjo liepsnoti kaip senas laikraštis židinio liepsnose. Pajutau, ką reiškia lava. Ką reiškia ištirpti. Amžiams.