Santrauka:
Eiliuotas literatūrinis laiškas
Aš taip tvirtai laikiausi už šakos,
Tikėdama – užtikrintas garantas.
Net nemaniau, kad su kirviu užtvos
Prie pat kamieno. Ak, tu Dieve šventas!
Grumstu kritau tarp vėjų keturių,
O žemė taip toli, pušis pasvirus...
Kol supratau, juk aš sparnus turiu,
Tai nusklendžiau iki pakrantės žvyro.
Ir kam kapoti dar žalias šakas?
Ar gaila, jei pušy varnelė sėdi?
Jau būtų pravartu kirvius užkast,
Nes, šiaip ar taip, ne už kalnų Kalėdos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-12-21 13:30:58
Varnele, varnele, kuo aukščiau tūpsi, tuo toliau skrisi (arba - skaudžiau krisi)...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-19 11:08:18
Tai kaip kritot, jei sparnai yra. Išskleist reikėjo :)
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-18 11:59:39
Iš tikrųjų tai rimtas laiškas tems, kurie be gailesčio kerta miškus ir naikina Lietuvos turtą...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-18 08:06:33
labai logiška, kam taip žiauriai naikinti medžius.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-17 15:57:42
Labai geras ankstesnis komentaras...pritariu
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-12-17 12:30:04
Čia labai rimtai...Kūrinukas labai (eko)logiškas. Šakų, o ir senų medžių, kapojimas (tiesiogine ir netiesiogine prasme) veda prie Valstybės erozijos. O viskas prasideda nuo prasminių tautos simbolių naikinimo: istorijos, kalno, miško, papročių, kalbos.