Aš taip tvirtai laikiausi už šakos,
Tikėdama – užtikrintas garantas.
Net nemaniau, kad su kirviu užtvos
Prie pat kamieno. Ak, tu Dieve šventas!
Grumstu kritau tarp vėjų keturių,
O žemė taip toli, pušis pasvirus...
Kol supratau, juk aš sparnus turiu,
Tai nusklendžiau iki pakrantės žvyro.

Ir kam kapoti dar žalias šakas?
Ar gaila, jei pušy varnelė sėdi?
Jau būtų pravartu kirvius užkast,
Nes, šiaip ar taip, ne už kalnų Kalėdos...