Tu nebuvai kadaise taip toli –
Lietum tik toldavai už pakraščių,
Kur likdavo kaskart lašai keli...
Sugrįždavai kita – jaučiu.
Ir vis dažniau apniukdavo dangus,
Ir vis dažniau ateidavo ruduo,
Žodžius ant stiklo – su tavim lieku –
Terašė srūvantis vanduo.
Bet naktimis užgesdavo langai –
Gelsvus lapus skaičiuodavo liūtis...
Tikėt norėjau – neužtruks ilgai,
Galbūt tikėjai net pati.
Ir pagaliau nusišvietė rytai,
Ir pagaliau pasibaigė lietus –
Spindėjo ledas gatvėse tiktai,
Tad nemačiau, kur esi tu.
O tu likai kažkur labai toli –
Lietum nutolusi už pakraščių...
................................................................
Todėl man rudenys tokie mieli –
Nes vėl tave šalia jaučiu...
2017 m. spalio 7 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-18 09:34:49
Nepaprastas nuostabus jausmas,nenuplautas lietaus. Aš ir turiu prisiminimų susijusių su liūtimi.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-17 15:56:25
gražios, ilgesingos eilės
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-12-17 11:38:17
Įkyrios tos nuojautos !{
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2017-12-17 06:13:40
Gerai, kai gali susitaikyti su mintimi, kad ir rudenys mieli.