Šaltuos viduržiemio keruos
Į žemę snaigės leidžiasi iš lėto,
Koks grožis sutelpa delnuos,
Baltais kristalais vėto.
Tokia nežemiška tyla, lyg
Angelais į žemę snigtų,
Tokia ramybė ir darna, kai
Baltas apklotas uždengia žemę pilką.
Tarsi po angelo sparnu tylu, šviesu
ir gera, kai snigo pasaka balta,
Tu atėjai į žemę. Tokia maža, tokia gležna,
Lyg angelas iš balto debesėlio.
Aplinkui tik šalta balta žiema
Ir tu – žiedelis, sausio speige pražydėjęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-14 10:13:26
Tu atėjai į žemę. Tokia maža, tokia gležna,
Lyg angelas iš balto debesėlio.
Mielos eilės, o šios dvi eilutės manau kažką pasako?..
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2017-12-13 20:35:00
meniškas išsireiškimas ,,menišką grožį,,
eiliukas tikrai mielas
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-13 18:25:47
Kokį menišką žiemos grožį autorė atvaizdavo savo eilėse. Glaudžiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-13 14:30:32
gražiai matote baltumą, labai mielos eilės