Šaltuos viduržiemio keruos
Į žemę snaigės leidžiasi iš lėto,
Koks grožis sutelpa delnuos,
Baltais kristalais vėto.
Tokia nežemiška tyla, lyg
Angelais į žemę snigtų,
Tokia ramybė ir darna, kai
Baltas apklotas uždengia žemę pilką.
Tarsi po angelo sparnu tylu, šviesu
ir gera, kai snigo pasaka balta,
Tu atėjai į žemę. Tokia maža, tokia gležna,
Lyg angelas iš balto debesėlio.
Aplinkui tik šalta balta žiema
Ir tu – žiedelis, sausio speige pražydėjęs.