Kai sapnas privertė pabusti,
Dar bandė šypsanti delčia
Sušvelnint pilką skliauto rūstį,
Kad vėl primintų žiemą baltą...
Išsižadėjau jos tada,
Tačiau ne tu dėl šito kaltas.
Ant lapo skiautės gulė raidės,
Nurimo vėjas virš kalnų,
Kai supratai – giliai jau braidom...
-----------
Papėdėj ne kartu gyvenam,
Bet žodžiams tų dienų saugu,
Kol mano stalčiuj – laiškas senas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-11 14:12:33
Prasmingos eilės su sapno atspalviu...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-11 13:24:01
rodos tiek nedaug, bet kupina prasmės ir išminties...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-12-11 13:17:28
Toks tas gyvenimas.Štai džiaugiuosi šia akimirka. Perskaičiau ir susimąsčiau.Ačiū autorei.♥
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-12-11 11:23:38
Elegantiškos ir be galo įtaigios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-11 09:38:01
Liūdna nostalgija.