Kai sapnas privertė pabusti,
Dar bandė šypsanti delčia
Sušvelnint pilką skliauto rūstį,

Kad vėl primintų žiemą baltą...
Išsižadėjau jos tada,
Tačiau ne tu dėl šito kaltas.

Ant lapo skiautės gulė raidės,
Nurimo vėjas virš kalnų,
Kai supratai – giliai jau braidom...
-----------
Papėdėj ne kartu gyvenam,
Bet žodžiams tų dienų saugu,
Kol mano stalčiuj – laiškas senas...