Prisėdam. Tik nurimki...
Pakalbėsim
Kalba, kurią ne vien tik mes suprantam.
Ir gal man nuo akių nuslinks pavėsis,
Kada bandysiu brist į tavo krantą.
Dabar, jaučiu, žilvičių šakos liečia
Paviršių upės.
Kokie tankūs krūmai...
Virš jų pušų juosvi spygliuoti skėčiai
Užstoja saulę –
Esamą artumą.
Lig kelių vandeny...
Menka paguoda
Girdėt žingsnius ir nematyti veido.
O jeigu ranką man dabar paduotum –
Suprasti reikia, kad galbūt atleidai?
Tačiau už ką?
Juk niekad nenorėjau
Išbristi ten, kur nieks manęs nelaukia...
.......................................................................
Į tai man vėjas...
Taip, teisybė, vėjau, –
Tamsiam šešėly – visos juodaplaukės...
2017 m lapkričio 17 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2017-12-12 08:30:44
Taip, šešėlis - juodas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-11 18:29:17
Kaip tamsoje visos katės pilkos, taip tamsiame šešėlyje visos moterys - juodaplaukės.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-12-11 14:43:30
Vėjų neatleidžia. Skersai krečia. }
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-11 14:22:47
Geras pokalbis su vėju, o jei jo nėra? Belieka vienintelis protingas su kuriuo galima sutarti...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-12-11 13:20:42
Man rodos, kad autorius ir šnekamojoje kalboje kalba eilėmis, nes jis kitaip nemoka. Ačiū, kad galiu mėgautis.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-11 13:20:06
gražus pokalbis su vėju...
Vartotojas (-a): Mira Mira
Sukurta: 2017-12-11 06:31:01
Kalbu ir aš su vėju. Gal kiek per dažnai. O juodaplaukės gali būt nebūtinai šešėlyje, nebūtinai. Labai patiko. Ačiū.