Prisėdam. Tik nurimki...
Pakalbėsim
Kalba, kurią ne vien tik mes suprantam.
Ir gal man nuo akių nuslinks pavėsis,
Kada bandysiu brist į tavo krantą.
 
Dabar, jaučiu, žilvičių šakos liečia
Paviršių upės.
Kokie tankūs krūmai...
Virš jų pušų juosvi spygliuoti skėčiai
Užstoja saulę –
Esamą artumą.
 
Lig kelių vandeny...
Menka paguoda
Girdėt žingsnius ir nematyti veido.
O jeigu ranką man dabar paduotum –
Suprasti reikia, kad galbūt atleidai?
 
Tačiau už ką?
Juk niekad nenorėjau
Išbristi ten, kur nieks manęs nelaukia...
.......................................................................
 
Į tai man vėjas...
Taip, teisybė, vėjau, –
Tamsiam šešėly – visos juodaplaukės...
 
2017 m lapkričio 17 d.