Buvau  tikras, kad Izraelis pasilieka.  Nesvarbu, girdžiu jį ar ne, jaučiu, kad jis yra ar nejaučiu. Gal ne visai taip, tačiau  panašiai atsitikę su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebimai susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais, kadū kadais laikais, kuriuos judvi geriau  prisimena. Neturėta jokių susitarimų, kaip mums būti, susigyventi. Labiau užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną.
  Suaugs?
  – Gal. Ten matysis, kaip atrodom. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe, o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką supratęs iš girdėto, daugiau ar detaliau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
  Būna, kad kartais šypteliu ir pašaukiu jas ProEzija, it toks metas būtų  atėjęs, kai jos nuo altoriaus parėjusios. Jos irgi  nedelsė kuo įvairiau atsidėkoti, bet kad taip, jog  sumanytų pašaukti Niekų valdovu, taip ir pasakose nebuvau girdėjęs. Klausa pasidarė atidesnė – pradėjau dairytis, ar kas iš aplinkinių nepašauks taip, ar mano aplinka neįpras, neįniks bendrauti kaip su Niekų valdovu. Neatrodė, kad taip, bet pasirodžius Vidiniui, paaiškėjo, kad šis dalykas jam žinomas. Ir ta šypsena – šypt!  šypt! šypt!...
  – Ką myli, tą muša, – bandžiau pasiguosti, bet atsiminiau, kad tai ne mano pasakyta. Tai jos, Poe ir Pro, atsiminusios Švelniąją, o juolab pamačiusios ją arčiau manęs, išsigudrino paošti

Aš, aš, aš,
Aš, aš, aš, aš...

  Dažniau nedaug, apie tiek, kiek  čia parašyta, bet pasitaikydavo, kad ošdavo ilgai, kol ir pačioms pasidarydavo nejauku. Ir štai pagaliau atsitinka, kai toks paošimas ausyse atsiranda savaime ir išnoksta iki marių ošimo
– Marios, kad  tave kur...  Marios, kad tave šimtas pypkių, – ramiai  pakalbėjau ir, regisi, net  užmiršau, kad ką tik pro šitas duris atėjo ir išėjo Vidinis, palikęs  dovanų rato stipiną. Pasijutau, kad ir aš ne pėsčias, kad įsiterpiu į kraštovaizdį, kur aplink ošia šilinių dzūkų miškai.
  – Tegu taip muša. Kad ir iki grabo.  Kad ir  nemylintį, – džiugus, patenkintas buvau  atsiradusiame peizaže, tačiau marių reikėjo, nes nelengva buvo patikėti, kad taip oštų miškas, o  artimesni didesni vandenys telkėsi ties Ašašnykų sodžiumi Grūdo ežere.
  Ašašnykai?  Betgi  tai... Girdėk, neužmiršk,  džiaukis, prisimink. Marios – mariomis, bet joms atsiranda nemenka atsvara. Atsiranda Ašašnykai.

– Ir kur žinai?

– Aš nežinau, o Izraeli,
bet ši žinia labai džiugi –
kažkas suranda kelią į mane
ir ne lyg duona Jėzus Kristus
pasidalija savimi.

– Ir vyno, neužmiršk, beje,
vyno taip pat, Pranuci...

– O, Dieve, duok, kad niekuomet
nepasimestų jie,
sutilpę nežinojime KAŽKAS.
Ar reikia prižadėti, kad
jau neužmiršiu šaukti vardą Izraelio?

Kas kaip bepieštų dzūkų šilinius,
kitaip nebus –
prie ežero,
prigludo būti smėly sodžius,
ir jeigu paprašai, kad atsilieptų tau,
atsiliepia:
– Ca as.
Va, eserį viš gaudau.
Pagaušiu  nepagaušiu –
tuscia jo -
Kuo tau padėč galėtau
pašakyk, zmogau..

  Izraeli, ar girdi? – savijautoje paniukinu, o atmintis gili, gili kaip  iš Šventosios užrašų, įvardintų „Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga“. Negi tokia mano jausena, o bastūne, tavo pasirodymo proga? Bet  jeigu taip, tai išmokęs ateiti, išmok ir neišeiti. Žinai ar nežinai, bet jau ir  man pačiam verta atsiminti, kad visi šilinių dzūkų sodžiai kadū kadaise pasėti varno Goliaus. Sėjo pupas, o dygo ir augo sodžiai. Taip, kaip ir šešiasdešimt šeštoje Biblijos knygoje parašyta. 

Varno pupa – Ašašnykai –
dar iki šiolei savimi vis spaudžia smėlį.
Čia – pakraštėlis Lietuvos,
Į Gudo šalį įsirėmęs.
Ir būta taip –
kas antras - trečias vis šveplys,
nepavaldaus gramatikai liežuvio.
O! kad galėtų man kas pasakyt,
Kodėl tokia dalia užgriuvo?
Išeina vyrai šieno pjauti,
o pjauna – sieną.
Kažkas bėdoja,
Kad papuvo namo siena 
O žodžiai irgi kalba apie šieną.....
Čia nuostabu girdėt, kaip S pasikeičia į Š
o Z į Ž ar atvirkščiai..

Kaip džiaugsmas,
Kaip akistata su savimi,
Gramatikai nepavaldus
Išliko sodžius būti.
Paklausk,
Iš kur esi, žmogau?
Ir išgirsti:
– As is Asasnykų ešu,
Tokioš vienybėš niekur nešulauški.

Ir iš tiesų -
Jei kas norėdavo į ausį gauti,
Reikėdavo nedaug.
Reikėdavo nors paniūniuot:
„Asasnykų mergoš
Grazos kap zuvytėš... „

Ir, būdavo, langai jau dūžta
Kabelių, Šklėrių ar Piesčių...
O mielas kaime!
Nors kaimynas tau esu,
Bet smėlyje augintas, kaip ir tu.
Mes dar prisėsime
Prie Dievo duonos – Bakanėlio
Ir su mumis kartu
Ir senas varnas Golius bus.

– Norėtųsi, kad  ir Šventoji su užrašais.
– Ačiū, Izraeli, kad nedingsti, – pasakiau, o ausyse  ir vėl ošė taip, kad vėl negalėjau apsispręsi, kas taip galėtų – marios? šilinių dzūkų miškai? Ašašnykų sodžius kartu su Grūdos ežeru ties juo?
  – O gal taip iš Biblijos, iš Šventosios  užrašų, – ausyse paspėliojo Izraelis.