Kalėdinė naktis rami, balta,
Didžiuliais dribsniais sniegas krinta,
Močiutė, pasipuošusi linų barzda,
Kalėdinį senelį suvaidinti bando.
Jai ant galvos kepurė užmauta
ir paltas siekia žemę, bet balsas
Man išduoda ją ir aš sakau, – čia ne senelis.
Saldainius ji įteikia man, bet aš
Jau netikiu, kad tai senelis.
Matyt, per didelė esu, nors, rodos,
Nepasiekiu, kas ant stalo.
Blankus atodūsis vaikystės dingo
Ir akyse man ašara suspindo.
Matau, žvakutės šiltą šviesą skleidžia
ir vaškas laša ant šakų. Jos tirpsta,
Vis trumpėja ir išnyksta, prisiminimai lieka
Ant senų sudužusių žaislų.
2016-12-01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-08 18:48:40
Labai mielos eilės.
Kalėdos - pati gražiausia šventė vaikystėje ir išlieka prisiminimai labai ilgai.
Štai kokį malonumą vaikystėje praradote dėl fantazijos stokos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-08 18:08:18
be galo šiltos ir jautrios eilės
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-12-08 13:03:03
...šventiškumo akimirkose, puikus darbas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-12-08 10:44:20
Geri žodžiai, nors juose Kalėdos kupinos graudulio...