Tiesos juk niekas nekalbės –
ji užrakinta po devyniom spynom,
jei ir bandys kas nekaltybę jai nuplėšt,
nupuls dangus ir liausis mus svaiginęs.
Ieškos visi juodos kaltės –
kad ji širdy, te nieks nežino,
po užsklandom slaptingosios kertės,
po lapais ir šakom pelyno.
Įduok žvaigždėm būties raktus,
sakyk – tegul jos skliautą atrakina
vidur nakties, kada mėnuo dosnus
sapnus ir miegą padalina.
Ir tegul amžius taip vis bus –
saldi taurė slapčiausio pažinimo!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-07 21:39:27
Nerealiai mielas sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-07 20:02:50
puikus, išraiškingas sonetas
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-07 18:52:04
Puikios ir prasmingos eilės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-07 14:39:57
Tiesa, kažkur slypi anapus.