Tiesos juk niekas nekalbės –
ji užrakinta po devyniom spynom,
jei ir bandys kas nekaltybę jai nuplėšt,
nupuls dangus ir liausis mus svaiginęs.

Ieškos visi juodos kaltės –
kad ji širdy, te nieks nežino,
po užsklandom slaptingosios kertės,
po lapais ir šakom pelyno.

Įduok žvaigždėm būties raktus,
sakyk – tegul jos skliautą atrakina
vidur nakties, kada mėnuo dosnus
sapnus ir miegą padalina.

Ir tegul amžius taip vis bus –
saldi taurė slapčiausio pažinimo!