Aš regėjau tave kitoje pusėj upės –
Neskaudėjo, jau ne. Vien šypsojaus,
O ir tu neatrodei pavargęs, suklupęs,
Tiktai žvilgsnis nekilo nuo kojų.
Nebeskendo jau medžiai srauniam vandeny,
Tik šešėliai nubėgo per ledą.
Du krantai. O krantuose – truputį vieni
Nei brastos, anei tilto neradę…
Ir turbūt neužteks ir šią žiemą drąsos
Tyliai tarti – o gal jau atleidai?
Lyg netyčia virš upės sparnais suplasnos
Pilkas paukštis – be garso ir veido.
Aš nueisiu. Nutolsi tu savo puse –
Šį paveikslą išimsiu iš rėmų.
Kad neblukintų jo apgaulinga šviesa…
Gal tik retkarčiais –
Vien mėnesiena...
Gruodžio 2 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-07 19:56:13
puikiai tapybiškai, jautriai ir svajingai...labai gražios eilės
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-12-07 18:51:11
puikiai perteikta nuotaika - kiek mistinė, kaip ir dera tada kai įsiterpia paslaptingas mėnulis...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2017-12-07 18:32:38
Dainingai - gražu, kai žvilgsnis nekilo nuo kojų...mėnesienoj...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-12-07 13:19:16
Gražus Saulėlydžio sapnas su neatpažintu paukščiu...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-12-07 10:58:27
Kad neblukintų jo apgaulinga šviesa…
Gal tik retkarčiais –
Vien mėnesiena...
Labai patiko... Romantiškos, jausmingos eilės. Ačiū. :)
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-07 07:58:25
Nuostabios, ilgesiu persunktos eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-06 23:56:02
Nuostabios, ilgesingos eilės.
Nereikia paveikslo išimti iš rėmų. Apgaulinga tebūna tik tamsa, nes ji nepermatoma, o šviesa negali klaidinti. Reikia tiktai ją geriau pažinti. Tiltas krantus sujungia, o ne skiria.