Aš regėjau tave kitoje pusėj upės –
Neskaudėjo, jau ne. Vien šypsojaus,
O ir tu neatrodei pavargęs, suklupęs,
Tiktai žvilgsnis nekilo nuo kojų.

Nebeskendo jau medžiai srauniam vandeny,
Tik šešėliai nubėgo per ledą.
Du krantai. O krantuose – truputį vieni
Nei brastos, anei tilto neradę…

Ir turbūt neužteks ir šią žiemą drąsos
Tyliai tarti – o gal jau atleidai?
Lyg netyčia virš upės sparnais suplasnos
Pilkas paukštis – be garso ir veido.

Aš nueisiu. Nutolsi tu savo puse –
Šį paveikslą išimsiu iš rėmų.
Kad neblukintų jo apgaulinga šviesa…
Gal tik retkarčiais –
Vien mėnesiena...

Gruodžio 2 d.