Ir vakaras ateis.
Ir rytas vėl ateis.
Bet liks kažkas per daug ilgai užtrukęs...
Laimingi kelsis paryčiais,
O tu –
Kol mėnuo neišbluko.
Kol supasi ant medžių nerimas tamsos –
Juodi skivytai nunešioto rūbo...
It šaltkrėčio išpiltos pievos nurasos
Ir prie kaktos tyla priglaus vis lūpas.
Pajusi bučinį.
Darysis net baugu –
Beviltiškai, beviltiškai nutolę...
Atrodys, kad nėra nei priešų, nei draugų –
Tik Viešpaties pakibus aureolė
Virš to, kurio tu niekad nepajėgtum teist.
Naktis paslėps spyglius –
Liks skausmas bukas...
.........................................................................
Ir rytas vėl ateis.
Vėl vakaras ateis.
Ir vėl negrįš kažkas per daug ilgai užtrukęs....
2017 m. lapkričio 3 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-04 21:02:41
kokia iškalbinga ir graži pabaiga...puikus apibendrinimas
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-04 19:32:01
Nuostabus, nors ir skausmingas kūrinys, kaip ir kiti Jūsų kūriniai.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-12-04 17:06:28
Laukimas nebūna be atsako. Ilgai išlauktas - širdimi išnešiotas ilgam priglunda. Ačiū autoriui.Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-04 09:42:18
Taip jautru, švelnu ir ilgesinga.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-12-04 09:37:52
Tobulai pasakyta... skausmingai...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-12-04 08:34:47
"Naktis paslėps spyglius –
Liks skausmas bukas..."
Ilgesingai jautru...gražu...AČIŪ