Ir vakaras ateis.
Ir rytas vėl ateis.
Bet liks kažkas per daug ilgai užtrukęs...
Laimingi kelsis paryčiais,
O tu –
Kol mėnuo neišbluko.
 
Kol supasi ant medžių nerimas tamsos –
Juodi skivytai nunešioto rūbo...
It šaltkrėčio išpiltos pievos nurasos
Ir prie kaktos tyla priglaus vis lūpas.
 
Pajusi bučinį.
Darysis net baugu –
Beviltiškai, beviltiškai nutolę...
Atrodys, kad nėra nei priešų, nei draugų –
Tik Viešpaties pakibus aureolė
Virš to, kurio tu niekad nepajėgtum teist.
 
Naktis paslėps spyglius –
Liks skausmas bukas...
.........................................................................
 
Ir rytas vėl ateis.
Vėl vakaras ateis.
Ir vėl negrįš kažkas per daug ilgai užtrukęs....
 
2017 m. lapkričio 3 d.