Kai leisis šulinin svirtis
pasemt gyvenimo šiai būčiai,
teklausi – ar paukštis dar begys,
žvaigždynai ar dar plauks tartum laivai lengvučiai?
Ar lauksi dar ko nors išvis?
Ar delnus teištiesi paskutinei pjūčiai?
Žolė, rugys, gal linas teesi?
Gal būsi duona kam ar marškiniai lengvučiai?
Ar jau sakyt
sudie, ar tarti
labas
dienoms, naktims, o gal miglų kerams?
Ir žodis tas – bekrintantis rudenis lapas
po kojoms viesulams – dangaus kariams.
O ta dvasia šalna prie žemės plakas.
Galbūt baltai nušvis, o nesutems?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-04 15:57:08
Labai geras,amžinas būties klausimas.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-12-04 08:59:23
labai puikus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-03 23:26:45
Baltai. Nes gerai parašyta :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-03 18:52:37
gražus sonetas
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-12-03 18:39:28
gražiai sudėlioti jautrūs pamastymai
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-03 14:26:07
Prasmingos eilės.
Ne, ne sakyti sudie yra gerokai per anksti, jei sugebate rašyti tokias geras eiles. Reikia tarti tiktai labas.