Kai leisis šulinin svirtis
pasemt gyvenimo šiai būčiai,
teklausi – ar paukštis dar begys,
žvaigždynai ar dar plauks tartum laivai lengvučiai?

Ar lauksi dar ko nors išvis?
Ar delnus teištiesi paskutinei pjūčiai?
Žolė, rugys, gal linas teesi?
Gal būsi duona kam ar marškiniai lengvučiai?

Ar jau sakyt sudie, ar tarti labas
dienoms, naktims, o gal miglų kerams?
Ir žodis tas – bekrintantis rudenis lapas
po kojoms viesulams – dangaus kariams.

O ta dvasia šalna prie žemės plakas.
Galbūt baltai nušvis, o nesutems?