Ko vis ieškai manęs,
kadaise palikęs pakrantėj.
Nesukūriau stebuklo
iš rožinių formų eilių.
Pakartojau vėl vardą,
tiktai pagalvojau, ar verta
leisti ugnį įskelt
tarp šaltų praeities pelenų.
Tarp nakties ir dienos
besibelsdamas rytas prikėlė,
man uždėjai karūną
ir aš karaliene tapau.
Mylimoji buvau,
tik mylavusi siuntantį vėją,
ir ilgėjaus be galo,
jausmus žaidimu vadinau.
Tik tarp mūsų, deja,
nenusitiesė jungiančios gijos,
nesukūriau stebuklo
ir rožiniai dužo stiklai.
Aš ir vėl tau rašau,
ir lietus nepaliaujamai lyja...
Tiktai tu jų nemėgsti
ir mano eilių neskaitai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-30 18:09:01
Tikroviškai ir nuoširdžiai nuskambėjo rožinių duženų eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-29 17:32:32
Nostalgiškos eilės.
Liūdna, kai iš saldžių svajonių belieka tik duženos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-29 15:59:21
puiki lyrika...ačiū
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2017-11-29 13:49:36
Puikiai pagauta nuotaika.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-11-29 10:10:11
Šitas kažkoks kitoniškas. Geras.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-29 10:02:26
Belikę tik atodūsiai rožinių dūženų, mielos eilės.