Ko vis ieškai manęs,
kadaise palikęs pakrantėj.
Nesukūriau stebuklo
iš rožinių formų eilių.
Pakartojau vėl vardą,
tiktai pagalvojau, ar verta
leisti ugnį įskelt
tarp šaltų praeities pelenų.
 
Tarp nakties ir dienos
besibelsdamas rytas prikėlė,
man uždėjai karūną
ir aš karaliene tapau.
Mylimoji buvau,
tik mylavusi siuntantį vėją,
ir ilgėjaus be galo,
jausmus žaidimu vadinau.
 
Tik tarp mūsų, deja,
nenusitiesė jungiančios gijos,
nesukūriau stebuklo
ir rožiniai dužo stiklai.
Aš ir vėl tau rašau,
ir lietus nepaliaujamai lyja...
Tiktai tu jų nemėgsti
ir mano eilių neskaitai.