Į save — per Tave,
Žvakių šviesoje,
Lyg šventykloj.
Nostalgija — mano dažna viešnia,
Tuščioj širdy.
Galbūt per daug tikėjau stebuklais,
Dabar tikiu Juo ir Tavim, Manasis.
Kas naktį liečiu
Neišsiųstus savo laiškus
Tau, Brangusis.
Ir vakarais vėjas apkabina mano kūną,
O ant jo dangaus ašaros byra,
Tada aš būnu laiminga,
Žinodama, kad pas mane ateini.
Ateini ir išeini,
Priversdamas baimingomis akimis žiūrėti
Į liūdną dangų,
Ir...
Bijoti, kad pas mane nebeateisi, nebeateisi, niekada.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-29 17:07:41
Pritariu Audronašai, kad nerealiai... Būna...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-29 09:59:19
Čia kažkas nerealiai, ogal čia apie kitą žmogų pakilusį į kitą dimensiją?