Į save — per Tave,
Žvakių šviesoje, 
Lyg šventykloj.

Nostalgija — mano dažna viešnia,
Tuščioj širdy.

Galbūt per daug tikėjau stebuklais,
Dabar tikiu Juo ir Tavim, Manasis.

Kas naktį liečiu
Neišsiųstus savo laiškus
Tau, Brangusis.

Ir vakarais vėjas apkabina mano kūną,
O ant jo dangaus ašaros byra,
Tada aš būnu laiminga, 
Žinodama, kad pas mane ateini.

Ateini ir išeini,
Priversdamas baimingomis akimis žiūrėti
Į liūdną dangų,
Ir...
Bijoti, kad pas mane nebeateisi, nebeateisi, niekada.