Kažkas išeina, kažkas ateina,
Kažkas ant stalo savo rašmenis paliks.
Ir kėdę išsėdėtą, užstalę ir stalą,
jau niekad tavo jie nebus.
Kaip gaila, kad nestovi laikas,
Lyg pelikanas pakelia sparnus
Ir sklando toliuos išsidraikęs,
Nusineša, kas negrąžinama, brangu.
Su savimi išsineši dalelę mūsų,
Apsigyvenusią kažkur tavoj būty.
Ir tu lieki pas mus šiame gyvenimo kely
Užsukus. Suspaudžia širdį, kai ateina laikas skirtis,
Net nežinai, ko verkia žydintys žiedai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-11-28 08:36:54
Suglumino laiko palyginimas su pelikanu :)
Jautru.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-27 22:40:17
Pui,kios prasmingos eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-27 19:34:42
Taip ir sukasi laiko ratas be paliovos.
Nuostabios mintys, nors ir skausmingos bei ilgesingos.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-27 12:43:23
pulsuoja išmintim...geros eilės
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2017-11-27 11:06:07
Geriau teigti:
ir sužinai, ko verkia žydintys beržai.