Kažkas išeina, kažkas ateina,
Kažkas ant stalo savo rašmenis paliks.
Ir kėdę išsėdėtą, užstalę ir stalą,
jau niekad tavo jie nebus.
Kaip gaila, kad nestovi laikas,
Lyg pelikanas pakelia sparnus
Ir sklando toliuos išsidraikęs,
Nusineša, kas negrąžinama, brangu.
Su savimi išsineši dalelę mūsų,
Apsigyvenusią kažkur tavoj būty.
Ir tu lieki pas mus šiame gyvenimo kely 
Užsukus. Suspaudžia širdį, kai ateina laikas skirtis,
Net nežinai, ko verkia žydintys žiedai.