Kur buvai, kai neklaužada vėjas
Plovė kojas nakties kvepalais? –
Tais, kurie nuo jazmino varvėjo,
Pasodinto prie vartų kadais.
O ar lūpos prisimena skonį
Žieduose liepų kaupto medaus?
Ir išdegintą saulės raudonį,
Kai nukrinta miškan prisiglaust...
Ar meni – pėdos pajūriu ėjo
Vis viliodamos sūrias bangas?
Iki ryto ant byrančio smėlio
Liko tai, ką naktis tesupras...
Ką kalbėjai tada, kai nuraudęs
Klevų gyslomis sruvo ruduo?
O sparnus gervių debesys gaudė…
Gal tada abejojai viskuo?..
Ir nejaugi manei, kad vienodos
Plyšta snaigės nuo krašto dangaus?
Tik į lašą pavirsta ant odos
Liūdno veido klajūno žmogaus…
2017 m. lapkričio 17 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-22 11:27:33
Nuostabios eilės. Esu sužavėta.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2017-11-21 17:04:56
...meniškai jausmingas darbas...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-21 15:30:31
labai gražu, ypač paskutinis posmas...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-11-21 14:18:13
Taip, dainuojasi! Graži raiška, geras eil. Dėkui.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-21 12:46:51
Išraiškingos, meniškos eilės.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2017-11-21 11:55:19
dainingai