Kur buvai, kai neklaužada vėjas
Plovė kojas nakties kvepalais? –
Tais, kurie nuo jazmino varvėjo,
Pasodinto prie vartų kadais.
 
O ar lūpos prisimena skonį
Žieduose liepų kaupto medaus?
Ir išdegintą saulės raudonį,
Kai nukrinta miškan prisiglaust...

Ar meni – pėdos pajūriu ėjo
Vis viliodamos sūrias bangas?
Iki ryto ant byrančio smėlio
Liko tai, ką naktis tesupras...

Ką kalbėjai tada, kai nuraudęs
Klevų gyslomis sruvo ruduo?
O sparnus gervių debesys gaudė…
Gal tada abejojai viskuo?..
 
Ir nejaugi manei, kad vienodos
Plyšta snaigės nuo krašto dangaus?
Tik į lašą pavirsta ant odos
Liūdno veido klajūno žmogaus…

2017 m. lapkričio 17 d.