Sakyk, žmogau,
kokie nežinomi dievai
per tavo būtį tiesia kelią
Ar tai tiesa, jog neretai
su savimi kalbiesi taip
kad ir Saliamonas (karalius) nesupranta.
Nepyk, beje, kad šitaip klausti susimanęs.

Panašūs radiniai galvoje ne naujiena. Paprastai jie neilgai užsilieka. Ištirpsta, išgaruoja, išnyksta be pėdsakų. Šiam tekstui irgi leidau taip padaryti, tačiau jis pasirodė atkaklesnis. Ir diena, ir kita, ir jau susikaupė netrumpas laikas, o atsiradęs galvoje įrašas neišsitrina. Primena save tais pačiais žodžiais, privertęs ne tik suklusi, bet ir pripažinti, kad jis ne tuščias. Darėsi smalsu pasiaiškinti, kodėl taip, kas yra šio septynių eilučių rašto autorius. Neapsispręsdamas, kaip jį geriau įvardinti, mintyse šaukiau
įvairiais vardais, kol pagaliau – netgi pakiliau už kitus – aiktelėjau Izraelio vardą.
– Cha, cha, cha, – išgirdau ausyse skaniai nusijuokiantį vyrą. – Betgi tai įdomu. Sakyk, ar tu rimtai galėtum nusiteikti mane vadinti Izraeliu. Ar tik tiek, kad pašvilpautume kaip vežėjas botagu.
 Ausyse pasidarė smagu. Niekuomet nemaniau, kad apkurstančios ausys galėtų taip atgyti. Tačiau stebėtis tuo irgi nesinorėjo. Jau buvau išmokęs atidžiau dairytis po Savęsp ir neįtikėtini dalykai pradėjo nykti. Manau, kad, labiau susikaupus, galima buvo įspėti,
 kad į mano ausis prakalbęs asmuo patapęs iš dar neseniai man buvusios neįtikėtinos realybės. Dabar labiau rūpėjo nepasirodyti vėjavaikiu. Pasakiau taip, tarytum taikytausi prie jo anksčiau pasakytų eilučių pridėti ir savo penkias.
Ką pasakyti, kai, o, Izraeli,
koks jau buvai – vargu ar būsi.
Aš įnikau išjausti abėcėlę
ir patikėti jai save,
mainydamasis į Savęsp.

– Girdėjai, ką pasakiau? Būtų gerai, kad ir suprastum, pranoktum karalių Saliamoną. Iki šiol niekuomet nesu jokio žmogaus šaukęs Izraelio vardu. Dabar jau pačiam darosi įdomu, kodėl taip aiktelėjau. Kitais vardais šaukti atrodė paprasčiau, bet kažkodėl prireikė tarti Izraelio vardą.
– Va kaip!– atsiliepė ausyse.– Va kaip! – pakartojo, o paskui jau taip, kad neprisiėjo abejoti, jog šnekta pradėta ne su pirmu pasitaikiusiu ir kad man pačiam labai reikia pasistengti, kad suprasčiau apie ką ausyse šneka nežinomas pašnekovas.

Jau ir sapnai aptingo vaikščioti pasaulį
jiems daug kilniau po žmogų neršti
ir nuojautose jo
įminti ateitį dangaus.

– O!– žioptelėjau, –užjaučiu, beje, karalių Saliamoną. Netikras, kak jis ir tave, Izraeli, galėtų suprasti.
– Ar tai ir paniukino mane pavadinti Izraeliu,– dar vis girdėjau ausyse teiraujantis, tačiau tokios jo pastangos buvo dykos. Man labai norėjosi jam padėti, tačiau ne ką gebėjau pasakyti, kas būtų bent kiek verta. Ir nepamaniau, kad per jį, Izraelį, ir pats sau sugebėsiu atrasti, ko dar iki šiol nebuvo, o daugiau negu tiek, jau negali būti. Jau ne ausyse, o kažkur paširdyje, sieloje, girdėjau:

Esi šalis, į širdį panaši.
kurioj visai nenuostabu,
kad ir pasaulį į save
kaip raidę žodyje įtvėręs...

Tai pasitaikydavo ir anksčiau, bendraujant su Vidiniu – jis pradėdavo, aš užbaigdavau, arba priešingai, bet tematika žinoma, buvo kita. Tačiau pasirodė, kad ir Izraelis pasiūlė padirbėti panašiai, kaip tekę dirbti su Vidiniu. Atsiliepiau jam:

Ir nieko, kad palikčiau bent truputį sau,
net tuštumos – nebe!
Tuščia erdvė į kosmosą, į begalybę
 į nežinią išnoko.

   Betgi tai pilnatvės išraiška. Taip sunokę obuoliai pasileidžia kristi – pumt, pumt, pumt...
  – Vidini... Atsiprašau... Izraeli, gaudyk, aš krentu...