Išskaptuosiu iš ąžuolo liūdesį,
Nes ir pats seniai ąžuolu virtęs
Be žievės, kuri skeldėja, lupasi,
Su šerdim juk – vis tiek turiu širdį.
Ir turiu dar šaknis. Mano šakos –
Jau tik vėjus beglostantys pirštai,
Nesvarbu – glaudžias jie arba plaka,
Švelniai kužda, o kitąsyk – niršta.
O tenai, kur gilu, juntu gėlą –
Na, ir kas, kad šaltiniai tyriausi...
Gyvenu tą tyrumą išgėręs,
Gyvenu ir kai lietūs nuprausia.
Betgi vėl nesvarbu – liūtys čaižo
Ar pavieniai lašai, ar dulksnoja...
Aš metus ir laikus jau sumaišęs
Ir nepaisantis nieko abuojo.
Todėl keista, kad dar turiu širdį.
......................................................................
Tik ar reikia man rodyti liūdesį?
Kad plakimo jos niekas negirdi,
Kad nuo rudenio žemė įrudusi?..
2017 m. spalio 25 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-20 10:54:32
Reikia išskaptuoti ir džiaugsmą pusiausvyrai palaikyti. Kas dėl liūdesio rodymo, tai kas yra žmogiška - nėra svetima.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-11-20 09:41:16
Pritariu Renai.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-19 17:50:41
Ar reikia rodyti liūdesį? Manau priklauso nuo žmogaus jautrumo. Kad ir kaip norėtum liūdesį paslėpti, jis tarsi yla išlenda iš maišo... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-19 16:32:34
jautriai ir išmintingai...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-11-19 15:32:42
Nežiūrint nieko, reikia išmintingai gyventi iki paskutinio atodūsio, jautrios eilės. Sako, jeigu nori tapti išmintingu, reikia būti šventu, o kelias kiekvieno skirtingas.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-11-19 14:57:57
Poetinė kardiologija. Ir šiek tiek botanikos su agronomija.
O kitaip žiūrint (skaitant) - gera lyrika.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-11-19 12:28:33
Taip !}