Išskaptuosiu iš ąžuolo liūdesį,
Nes ir pats seniai ąžuolu virtęs
Be žievės, kuri skeldėja, lupasi,
Su šerdim juk  – vis tiek turiu širdį.
 
Ir turiu dar šaknis. Mano šakos –
Jau tik vėjus beglostantys pirštai,
Nesvarbu – glaudžias jie arba plaka,
Švelniai kužda, o kitąsyk – niršta.
 
O tenai, kur gilu, juntu gėlą –
Na, ir kas, kad šaltiniai tyriausi...
Gyvenu tą tyrumą išgėręs,
Gyvenu ir kai lietūs nuprausia.
 
Betgi vėl nesvarbu – liūtys čaižo
Ar pavieniai lašai, ar dulksnoja...
Aš metus ir laikus jau sumaišęs
Ir nepaisantis nieko abuojo.
 
Todėl keista, kad dar turiu širdį.
......................................................................
 
Tik ar reikia man rodyti liūdesį?
Kad plakimo jos niekas negirdi,
Kad nuo rudenio žemė įrudusi?..
 
2017 m. spalio 25 d.