tavo didelė meilė man visad kvepėjo žibuoklėmis;
jas aš skyniau, barsčiau šį veidmainišką liūdintį vakarą,
ir sakiau, – tu nepyk, per lengvai ir per greitai gyvenome
ir žarstydami džiaugsmą rieškutėm be laiko pasenome...
tavo meilė kvepėjo vidurnakčio vystančiom rožėmis,
ant kurių jau seniai nebeliko nė lašo rasos –
per dažnai mes kalbėjom, gyvenimui liepus tylėti,
kiek per drąsiai bandydami keisti pasaulį tamsos į šviesos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-11-20 22:07:36
Jausminga...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-11-20 08:42:46
Jausmų pynė, kuriai norėtųsi tęsinio... :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-19 16:11:17
Vaizdingos, romantiškos eilės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-18 19:40:31
tokios elegiškos eilės...puikiai