tavo didelė meilė man visad kvepėjo žibuoklėmis;
jas aš skyniau, barsčiau šį veidmainišką liūdintį vakarą,
ir sakiau, – tu nepyk, per lengvai ir per greitai gyvenome
ir žarstydami džiaugsmą rieškutėm be laiko pasenome...

tavo meilė kvepėjo vidurnakčio vystančiom rožėmis,
ant kurių jau seniai nebeliko nė lašo rasos –
per dažnai mes kalbėjom, gyvenimui liepus tylėti,
kiek per drąsiai bandydami keisti pasaulį tamsos į šviesos...