Baltas sniegas paklotę užklojo,
Juodos pėdos jį trypė ir mynė,
negalėjo jis joms prieštarauti,
nes kaip svečias čia buvo atklydęs,
iš gilaus dangaus skliauto atėjęs,
Baltas, tyras lyg angelo sparnas.
Apkabinęs jis medį po langu,
Ir laimingas žiūrėjo, kas dedas už lango.
Ten sėdėjo smulki senučiukė
Ir rožančiaus karolius skaičiavo,
Meldė Dievą, kad ją pasiimtų,
Nes jau dienos per ilgos jai tapo.
Baltas sniegas paklotę užklojo,
Sodo medžiai nugrimzdo į tylą,
Laukė žiedo atėjus pavasariui,
Kaip senutei jiems dienos prailgo.
O senutė net sniego nematė,
Iš akių jai šviesa buvo dingus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-11-14 07:58:12
Nelinksmas pamąstymas apie tragišką kai kurių senų žmonių likimą.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-11-14 04:48:41
Artimos eilės...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-11-13 20:41:42
prasmingos, gyvos eilės...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-11-13 17:14:49
O senutė net sniego nematė,
Iš akių jai šviesa buvo dingus.
Bet šviesos širdyje jai pakako,
Ji kalbėjo iš meilės poterius ilgus.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-11-13 15:38:43
Gražus balto ir juodo kontrastas, angelo sparno motyvas...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-11-13 10:00:35
Angelo sparnas irgi baltas. Turbūt baltesnis nei sniegas :)