Baltas sniegas paklotę užklojo,
Juodos pėdos jį trypė ir mynė,
negalėjo jis joms prieštarauti,
nes kaip svečias čia buvo atklydęs,
iš gilaus dangaus skliauto atėjęs,
Baltas, tyras lyg angelo sparnas.
Apkabinęs jis medį po langu,
Ir laimingas žiūrėjo, kas dedas už lango.
Ten sėdėjo smulki senučiukė
Ir rožančiaus karolius skaičiavo,
Meldė Dievą, kad ją pasiimtų,
Nes jau dienos per ilgos jai tapo.
Baltas sniegas paklotę užklojo,
Sodo medžiai nugrimzdo į tylą,
Laukė žiedo atėjus pavasariui,
Kaip senutei jiems dienos prailgo.
O senutė net sniego nematė,
Iš akių jai šviesa buvo dingus.