- Tai vis rašai?

Rašau.
Bet tik dabar,
kai niekas, kas sunkiau
jau nesilaiko rankoj -
net ir plunksnakotis iš pirštų slysta.
Bet
    klaviatūroje
                  tarp jos ženklų,
laimingai abėcėlę suradau.
Ir ačiū tiems, kas ją kadais
išgirdo esant žodžiuose dievų..
Dabar jinai kasdieną prieš akis.
Keliu neklausančius pirštus,
paliesdamas raides ir tyliai
ateina jos ant popieriaus,
atnešdamos žodžius, mintis...
Prisiminimais aitrina jausmus
ir, regisi, grįžtu
                      gyventi
                                iš pradžių.
Ir  gal net įdomiau,
negu anksčiau.
Numirti dar suspėsiu,
                               o tačiau,
kodėl turėčiau visas mirti?
Aš abėcėlėje galiu ir po mirties
žiūrėti į akis, atėjusiems laikams,
galiu kvėpuoti, juoktis, džiaugtis
Ir pasakyti  kuo ir kas buvau
O teisingiau gal - kas ESU,
nes suprantu,
kad abėcėlėje BUVAU - nebūna.

Tai ir rašau
kasdien po žodžio žodį,
gerai suprasdamas,
kad kito laiko jiems nebus.