„Viršugalvyje – dangus“, – įsibrėžė eilutė, kurios iki tol nežinojau: du žodžiai atskirti brūkšneliu. Lyg savaime, net nepagalvojus mašinaliai brūkšnelį išmečiau, o jo vietoje parašiau: yra. Ženklų eilutėje padaugėjo, bet šitaip darėsi paprasčiau ir pa... pa... pamąstyti, ir perskaityti: Dangus yra viršugalvyje .
Sunku įsivaizduoti, kokį maištą kelčiau, jeigu taip būčiau išgirdęs bent prieš du – tris dešimtmečius. Dabar gi atlaidžiai aikteliu savyje, o kilstelėjusi nuostabos jausena pradeda slūgti. Ramiai bandau suprasti – kažin, ką reiškia tokia žinia? Kuo ji galėtų padėti šitame mano laike? Galbūt greit sužinosiu ir tai gal bus labai netikėta, tačiau dabar, išėjus Vidiniui, o man pasilikus su jo padovanotu rato stipinu, tokia žinia atrodė niekinė, ne ką daugiau už žinojimą, kad riestainyje yra skylė. Didesnė ji ar mažesne, bet sveria jos, kaip suprantu, vienodai ir, matyt, vienodai tinka Niekų karaliui kaip karūna.
Tačiau kodėl aš apie tai, kai akys neatitrūksta nuo „suputoto“ įrašo ant rato stipino*? Dar vis nenurimsta marių ošimas. Bangavimas neramus, tačiau tai viena, tai kita banga šokteli aukščiau kitų, panašiai kaip ir žmogaus gyvenimo vaizdai iš jo pragyvento laiko.
– Na, iš tikrųjų – kodėl? – teiraujuosi paglostydamas Didįjį pirštą, o kartu su juo ir beveik visą savo gyvenimo aštuntą dešimtmetį.
– Nebūk padlaižys, dzieduli. Kiek kartų prašiau. Nebūk, – taria Didysis, tačiau tai manęs netrikdo, nes taip save apibudinantį išgirstu neretai ir jam ne sykį suspėjęs atsiliepti:
– Aš irgi kiek kartų sakiau, Didysis, kad tai ne pataikavimas. Paklausk Smilių, paklausk Nykštį, paklausk kairės rankos bet kurį iš penkių ir visi jie pasakys, kad Pranucui arčiausiai tas pirštas, ant kurio tuo laiku jis vynioja savo dešimtmetį. Ne tau man sakyti, kad šis darbas nebaigtas.
Pradžioje tokie pasistumdymai atrodė įdomūs. Gal todėl, kad neapsieidavo be komentarų. Mano santykiai su rankų dešimtuku nė vienam jų nebuvo beverčiai. Ir atsitikus kuriam nelaimei, skaudėjo nemažiau ar daugiau. Vienodai aiktelėdavau, išgirdęs jų skausmą, skubiai nešiau prie burnos, kad nupūsčiau skaudulį, gelbėjau padėdamas man paklusnia medicina ir nesikuklinau už juos suvaitoti, sudejuot. Kad tai iš tikrųjų taip, kaip čia sakau, galėtų liudyti daug kas – netgi varnas Golius, netgi Vidinis. Tačiau smagiausia būtų, jeigu tai galėtų paliudyti Šventoji, kuriai kalbėjau taip, kaip išlikę raštuose:
„Labai prašau – neprieštarauk! Kai ponas Ypata negirdės, vadinsiu tave ne „Ypatos knyga“, o Šventąja. Vidiniui irgi pasakysiu, kad elgtųsi taip ir būtų kaip reikia. Savo sieloje nuo pirmo susitikimo tave vadinau Šventąja. Sakyk, Šventoji, ar pajauti, kokį eilėraštį atsiuntė į mano smegenis Vidinis? „
Šią Vidinio siuntą čia meiliai deklaruoju todėl, kad mano smegenys ją gavo trečią įėjimo į aštuntą dešimtmetį dieną, kuomet ten ir Ji, pelniusi Šventosios vardą.
– Kur bebūtų, o nepamiršta, – neišeidama iš įprastos jai darbinės nuotaikos pasakė apie Vidinį Šventoji. O šį kalbos žiupsnelį irgi taip: – Didelis turtas toks draugas, kaip Vidinis. Stebiu ir džiaugiuosi, – pasakė ir paragino: – Nagi skaityk, Pranuci. Iš tavo smegenų jį perkelsime į rankraštį. Norėčiau pasakyti: perkelsime į knygą. Tikėkim, kad šis dešimtmetis knygoms parašyti bus palankesnis
– O! Viešpatie, – atsimenu, kaip netikėtai ir skaudžiai tuomet atsikvėpė Didysis pirštas: – Žinote gi, puikiai žinote, Šventoji, kiek nemažai triūsta ankstesniuose dešimtmečiuose, kad atsitiktų būtent taip, kaip linkite, kad kuo geriau, kad su knygomis jie. Mes, rankų pirštai, neretai susigniaužiame į saujas, į kumščius, susitelkiame pabūti į rieškučias, kad geriau pajaustume giminystės  kraujo šilumą, todėl neblogai žinome, kokį įdarbį arba, tarkim, kokį palikimą dovanojame ateinantiems. Būtuose Pranuco dešimtmečiuose tai labai tuščia, nors jie ten visokie: ir jauni, ir gražūs, ir greiti, ir stiprūs, bet svarbiausia, kad be gilios senatvės. Ten ir knygų laikas, o kad jų Pranuco dešimtmečiuose nėra, tai irgi teisybė. Knygų laikas praėjęs be parašytų knygų. Taip, taip, ponai, be knygų laikas praėjęs Todėl taip garsiai ir zirziu, kad po mano dešimtmetį nebūtų naršoma ieškant knygų. Tai nerimta.
 
 Susigūžiau. Taip atsitinka, kai pasakoma daug teisybės. Tačiau kai ji pasakoma sankirtoje septintojo ir aštuntoje žmogaus gyvenimo dešimtmečių, jausena tokia, kad nei iškalbėsi, nei išrėksi, nei išdejuosi. Tačiau dėl to darbas nepametamas, nepaliekamas. Ir Šventoji tarė:
–Ir vis dėlto rodyk, Pranuci, rodyk, kaip tave aštuntame dešimtmetyje sutinka Vidinis.
Ir taip atsitinka, kad aštuntasis mano dešimtmetis užrašus pradėjo būtent į smegenis pasiustu Vidinio eilėraščiu.
 
Tyliu.
Labai tyliu,
Kai pajaučiu,
Kad sieloje kaip pasakos
Sukritę žmones apie būtį kalba.
Per šitiek laiko daug kelių išvaikščiota
Ir net tikėta,
Kad juoda spalva –
Numirėlių, bėdingų
Ir našlaičių.
 
Dabar kitaip.
Atsiremiu į šitą spalvą,
Sukritusią į juodžemį
Kaip žvaigždės naktyje ---
Ir išklausau,
Ką žmonės apie duoną kalba.
Vokai akis tamsa nuplauna.
Ir nors ne vyturiu ar lakštute,
Bet ūba pelėda,
Kad jos vaikai visų gražiausi.
 
Šviesu širdy,
Nors žvakių ten nedeginam,
Neužkuriam laužų,
Kuomet juoda spalva
Kaip juodžemis gera.
Tylu.
Labai tylu
Kai duona auga.
 
... Ėjo metai, kiti, ėjo lyg neskubėdami, bet žiūronų jau nereikia; ir be jų matosi, kad iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos, iki jo finišo belikę nedaug. Ką pasakysi, Didysis pirštai? Tau dar vis vaidenasi, kad bet kiek mano didesnis dėmesys tau atrodo kaip pataikavimą, padlaižystę.  Ne, Didysis, tikrai – ne. Artėja ta valanda, kai, tikiuosi, suvoksi jau ne kartą sakytų žodžių prasmę:
„ Pažadu, Didysis, kad ne kitaip atsitiks ir su tavimi, jeigu man, suvyniojus aštuntą dešimtmetį, pasisektų ateiti į devinto dešimtmečio, į Bevardžio piršto laiką. Tuomet aš nuo tavęs tiek pat toli (ar arti), kaip dabar nuo kitų. Ir nemanau, kad pavydėtum Bevardžiui, kuriam stengsiuosi patalkininkauti ne menkiau, kaip tau. Tačiau galvok: kaip atrodo talka, kai aš dvidešimties - trisdešimties metų vyras, ir talka, kai sunkiai apversdamas liežuvį kušlinėsiu po devinto dešimtmečio laiką. Aš nesakau, kad taip bus. Dar iki jo reikia išgyventi metus. Ir netgi truputį daugiau.
– Vidinis kažkur kalbėjęs, kad jau skaičiuoja...
– Taigi Vidinis, o ne Pranucis... Varnas Golius visai jų neskaičiuoja, bet iki šiol dar puikiai pasakoja prisiminimus apie Napoleoną Tai tokios išimtys, kurias verta įrašyti į išskirtinį sąrašą. Labai išskirtinį...
– Tačiau ir Vidinis, regis, dar kelionę žada. Nemanau, kad rato stipiną  kaip  dovaną šiaip  atnešė. O ir užrašas ant stipino rodo į nepadarytus darbus...
---------------------------
* Pasaulis kurti nebaigtas
Ir Dievas irgi – ne,
Kaip ir, žmogus, beje...