poezija
kieksyk nepastebėta –
pelynas prie tako
 
Nuo vaikystės maniau, kad visi žmonės gimsta poetais – rašančiais, skaitančiais, dainuojančiais, tylinčiais... Suskirsčiau eilėraščius į gražius ir paprastus, pilkus. Mano ankstyvos jaunystės metais atsirado eilėraščiai, kuriuose aiškiai prasišvietė melas ir kiti niekingos žmogiškosios prigimties  bruožai, bet ir juos buvom verčiami vadinti poezija. Tikrieji poetai pritilo, poezija dangstėsi metaforomis, o tie niekingieji, atvirkščiai, buvo stumiami į viešumą ir klestėjo kaip dagiai pievoje, praaugę visus kitus žolynus, nuduodami, kad nepastebi, kaip kiekvienas, kas gali, apeina juos kuo didesniu lanku.
Haiku. Tai nuostabiausia, ką gali sukurti poetas savęs vertam skaitytojui, o šis – padovanoti nuostabiausią dovaną autoriui – suprasti jo haiku. Tai kaip amžina meilė – svaigina, bet ir žeidžia, jos sujungti, priklausantys vienas kitam, jie nė už ką nesutinka skirtis.
Saulė teka rytuose. Maži, nesipuikuojantys, nebėgantys nuo savo lemties, ištvermingi, išmintingi rytų šalies žmogeliukai pirmieji atrado haiku. Dabar daug poetų juos rašo, leidžia knygas, bet kaip dažnai jiems pritrūksta gyvenimo parašyti tą, vienintelį, haiku, dėl kurio gyventi vertėjo. Tokį trumputį, bet kaip sunkiai einama į tobulumą, kuris, tarsi horizonto linija, vis toli priešaky.
Daugybė skaitytojų  skubėdami verčia lapus, ieškodami savojo, tarsi specialiai jam vienam parašytojo haiku, kaip amžinosios meilės, ir neranda. Taip ir numiršta, nežinodami – liko neparašytas ar tik nerado?
Haiku – tai būties raktas.
Haiku neturi prasilenkti su daugeliu principų, bet kartu neribotai laisvas – be skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių, pavadinimo, idant niekas nestabdytų minčių, neribotų jų skaičiaus, kitimo, prasmių įvairovės.
Haiku gimsta  realybėje, gamtoje – joje ir tik joje slypi visa žmonijos išmintis, tik ten ji gali būti atrasta, o ne žmogaus išprotauta. O, kaip dažnai suklysta žmogaus mintis, nutolusi nuo gamtos!
Haiku mintis taupi, kaip ir gamta – nė vieno bereikalingo žodžio, spalvos, blizgučio, bet negali ir trūkti nė vieno ždžio, tai būtų tarsi švarplė šypsenoje.
 
krankia varnai
nuogo parko medžiuose
rudens sesija
 
Įkėliau į literatūrinę svetainę ŽaliaŽolė kaip konkursinį ir su nerimu laukiau – ar supras skaitytojai? Suprato.
Jei būčiau skaitytoja, o ne autorė, mano mintys plauktų maždaug tokia seka.
Paprastas rudens vaizdelis – kur čia haiku? Gal būtų teisingiau, jei kūrinius vertintų kvalifikuotų specialistų komisija, o ne patys rašantieji, nes dabar daug geresni kūriniai kartais lieka eilutės gale. Ir patogiau būtų, skaitytojui nereikėtų galvoti.:)
Skaitau dar ir dar kartą – visus kūrinius, ne vien savąjį. Tą, savąjį, itin priekabiai, apžiūrėdama, apvartydama, pasverdama kiekvieną žodį. Neapleidžia mintis, kad tas jo paprastumas kažkoks įtartinas.
Kodėl parašiau varnai? Juk taip pat galėtų būti varnos, net šarkos ar pilki žvirbleliai, nuo to rudens vaizdelis neprarastų savo vaizdingumo. Ne, būtent varnai vėlyvą rudenį svarbiausi, galingiausi, nuožmiausi, kai mažieji, trapieji paukštukai būreliais, gentimis išskrido žiemoti kur šilčiau, saugiau, kur gali rasti maisto. Juk ne todėl išskrido, kad mylėtų anuos tolimus kraštus, o kad išgyventų. Ne ten jų Tėvynė. Čia jie giedojo pavasarinę meilės giesmę, čia išvedžiojo vaikus, čia viliasi sugrįžti.
Kodėl varnai medžiuose, juk šiaip maisto ieško ant žemės, jei bėda prispiria, net sąvartynuose? Ko triukšmauja, rėkia, krankia? Matyt, šį kartą jie ne maisto ieško, o garbės. Tokiais atvejais dažniausiai lipama kur aukščiau – ant statinės turgaus aikštėj, šarvuočio Pitery, į tribūną ir garsiai rėkiama, net sustiprinus garsą techninėm priemonėm, kad kuo įtikimiau atrodytų, kad būtų kuo daugiau išgirdusių, kad bijotų. Ką jie ten veiktų ant žemės, ką ten lestų, jei patiems žemdirbiams nebeapsimoka dirbti žemę, ji jų nebeišmaitina? (O ką, tas krankimas varnams užtikrina sočią būtį?)
„nuogo parko medžiuose?“ Vai, ne vien parko medžiai nuogi, visa žemė nuoga, rudens pilkumoj atrodo tarsi nugyventas plikbajorio ūkis ir sunku patikėti, kad dar ateis metas, kai ji vėl sulapos, sužydės, ims derėti. Ir medžiai tie parko, ne šiaip kokios pakelės – užuomina į būtą didybę. O gal kas nors patikės, kad dabar tas parkas, tas dvaras, ta didybė teisėtai priklauso jiems, varnams?
Kodėl sesija būtent rudens?
„Viščiukus skaičiuoja rudenį“, – sako žmonių ištarmė. Taip ir matau, kaip linkteli varnas prie varno ir tyliai klausia:
– Kas tie viščiukai? Kaip jie atrodo? – jau seniai nutolta nuo realybės.
Sesija, ne šiaip sau koks proginis gentainių susiskridimas? Tai todėl, kad visi, jei ten, apačioj, dar yra kas nors gyvas, rėplinėjantis žeme, aiškiai žinotų, kad varnų kranksėjimas turi įstatymo galią.
Šių dienų Lietuva.
 
Ne, savo gyvenimo haiku dar neparašiau – negaliu užbaigti tokia niūria gaida. Greičiausiai tai nė nebus įprastinis haiku, o jisey, kas reiškia Mirties eilėraščiai, – haiku, japonų rašomi esant ant mirties slenksčio atsisveikinimui su gyvenimu. Jie  paprastai yra grakštūs, natūralūs ir emociniu požiūriu neutralūs pagal budizmo ir šintoizmo mokymus; juose laikoma netinkama aiškiai paminėti mirtį. (Tai iš Godos laiško).
Tuo ir žavūs haiku – grakščiai, subtiliai išsakyta tiesa, sielos virpesiais, ryšiu su gamta ir žmogaus su žmogumi. Negaliu prie jų negrįžti.